Bėgo šeškas ir zuikis mišku, viens į kitą ir susidūrė… Atsikelia abu, praradę atmintį. Tai zuikis ir sako:
-Dabar tu mane apibūdink, o aš pagalvosiu, kas aš toks. O po to aš padarysiu tą patį.
„Nu gerai” – galvoja šeškas.
-Nu, tu toks pilkas, ilgom ausim ir striuka uodegėle.
-Nu, tai aš turbūt zuikis. O tu toks smirdantis ir su linija ant nugaros…
-Aaaaaaaaaa… tai aš tur būt $!kna.
Newer Post
Apie piktą profesorių Older Post
Apie pasiryžimą