Eglutę rasti buvo paprasta. Vat su žaisliukais kiek sunkiau. Kadangi nelabai populiaru pas turkus švesti Naujuosius, gražių žaisliukų teko paieškoti keliose parduotuvėse. Gerai kad radau. 
Kūčioms sąžiningai pasidariau dvyliką patiekalų. Tik va – irgi problemų turėjau. SILKĖS NIEKUR NERADAU. Tai teko šioje vietoje ieškoti pakaitalų. Ančiuviai tiko, bet skonis vis tiek ne tas. O blogiausia, kad visą ką pasidariau teko suvalgyt vienam… Na, turputi perdejau – padėjo man draugas turkas. Bet vis tiek vienam Kalėdas švęsti tolimame krašte be galo nuobodu.
Naujuosius pasitikti buko kur kas smagiau. Su būriu lietuvaičių ant kalno kepėm ėriuką, iš aukštai žiūrėdami į naktinę Alaniją tikėjomės pamatyti nemažai įspūdingų fejerverkų. Štai čia teko nusivilti. Įsivaizduokite, kad stebite kad ir mano mylimą Ignaliną iš viršaus. Tas mažo miestelio naujametinis ugnies šou atrodo kaip stebuklas, palyginus su tuo, ką pamatėme mes žvelgdami nuo kalno į miestą, kuriame gyvena per 150 tūkst. gyventojų žiemą ir iki pusės milijono vasarą.
Tai štai. Pietūs yra gerai, bet žiemos šventės turi būti ten, kur jaučiasi šventinis šurmulys, siuntinėjami sveikinimo atvirukai ir šaudomi gražūs fejerverkai.
Su Naujaisiais visus!