Buvo kartą vienas žmogus visą gyvenimą vengęs santuokos. Kartą, kai jam buvo virš devyniasdešimt, kažkas jo paklausė:
– Tu taip ir nevedei. Niekada nepasakojai kodėl. Dabar, kai esi toks senas, gal galėtum patenkinti mūsų smalsumą? Jei yra kažkokia paslaptis, tai papasakok – nes taip ir iškeliausi anapilin nieko neatskleidęs. Kad ir kas ten būtų be būtų, dabar jau tau nėra ko bijoti.
Senis atsakė:
– Taip, aš saugau vieną paslaptį. Nėra taip, kad būčiau visai prieš santuoką. Aš tiesiog ieškojau idealios žmonos. Daugelį metų tokios ieškojau, taip ir prabėgo mano gyvenimas…
– Tai negi visoje žemėje, kur gyvena milijardai žmonių, pusė kurių yra moterys, tu nesugebėjai rasti sau tos – vienintelės ir idealios moters?
Nusirito skaidri ašara per laiko išvagotą senio veidą. Ir jis atsakė:
– Ne, vieną aš vis gi radau.
Klausinėtojus apėmė smalsumas sumišęs su nuostaba.
– Tai kas gi nutiko, kodėl nesusituokėt?
Ir senis atsakė:
– Toji moteris ieškojo idealaus vyro.