Mano laiptinėje, penktame aukšte gyvena senutė. Prieš penkis metus mirė jos vyras, o prieš du, dukra su visa šeima žuvo autoavarijoje. Grįždama iš universiteto ant laiptinės durų pastebėjau ranka rašytą skelbimą: „Pamečiau dešimt litų, kas rasite – prašau grąžinkite į 76 butą, pensija maža, neužtenka duonai.“
Bute nr. 76 gyveno toji senutė. Išsitraukiau iš piniginės 10 lt ir pakilau į penktą aukštą. Kai atidaviau senutei pinigus ji apsiverkė: „Tu jau dvyliktas žmogus, kuris man atnešė pinigus. Ačiū“. Aš nusišypsojau ir jau pasisukau eiti, kai senutė pratarė: „Dukrele, nuplėšk skelbimą nuo durų, ne aš jį rašiau“. Senutė stovėjo ir verkė: „Žmonių gerumas ir užuojauta suteikia man vilties“.
Visada palikite savyje šiek tiek vietos GERIEMS darbams.
Newer Post
Pažintys. Apie save. Older Post
Lenkai nacistų akimis